
Kai mėgintuvėlyje suyra raudonieji kraujo kūneliai, Diagnostics as a Service produktas parodo kalio rezultatą, kurį lėmė tas pažeidimas, o ne kliento kraujas. Šis pažeidimas vadinamas hemolize. Ji priklauso platesnei sričiai, vadinamai preanalitika, kuri apima viską nuo kraujo paėmimo iki tyrimo pradžios.
Daugumoje mūsų skaitytos preanalitikos medžiagos teigiama, kad didžioji dalis laboratorijos klaidų įvyksta dar prieš mėginiui pasiekiant analizatorių. Šio teiginio kryptis teisinga. Vis dėlto dažniausiai cituojamo skaičiaus viršutinė riba viršija didžiausią publikuotuose tyrimuose nurodomą reikšmę. Šiame straipsnyje pateikiami tikrieji skaičiai. Toliau jame aptariama, kaip pažeistas mėginys veikia konkrečius rezultatus, ką kraujo paėmimas iš piršto gali ir ko negali pakeisti, taip pat ko ir iš ko reikalauja mėginių ėmimo standartas ISO 20658.
Daugumoje paskelbtų skaičiavimų – dar prieš analizatorių. Du dažniausiai cituojami tyrimai atlikti viename Padujos ligoninės skyriuje. Pirmajame, paskelbtame 1997 m., iš 40 490 tyrimų nustatytos 189 klaidos, o 68,2 % jų priskirtos etapui prieš analizę.1
Ta pati grupė po dešimties metų pakartojo šį darbą su 51 746 analizėmis ir nurodė 61,9 procento.2 Taigi antrasis skaičius yra maždaug šešiais procentiniais punktais mažesnis nei pirmasis, gautas tame pačiame skyriuje ir atlikus tokio paties pobūdžio skaičiavimą.
Visoje mokslinėje literatūroje skelbiami skaičiai sudaro intervalą, o ne vieną reikšmę. Vieno iš tų pačių autorių apžvalgoje nurodomas intervalas nuo 46 iki 68,2 % prieš analizę ir nuo 18,5 iki 47 % po jos.3
Dažnai cituojamas 60–70 procentų skaičius turi kitą kilmę. Jis paimtas iš 2011 m. apžvalgos, kurios autoriai teigia, kad preanalitinės klaidos sudaro beveik 60–70 procentų visų problemų.4
Toje apžvalgoje šis skaičius tik perpasakojamas, o ne išmatuojamas. Mūsų vertinimu, šis skaičius yra suapvalintas paskelbtas intervalas, o viršutinė to intervalo riba, 68,2 procento, paimta iš vieno 189 klaidų tyrimo. Cituoti patį intervalą yra sąžiningiau, o argumentas nuo to nieko nepraranda.
Du šį teiginį pagrindžiantys tyrimai atlikti viename Padujos ligoninės skyriuje. 1997 m. darbe rastos 189 klaidos iš 40 490 tyrimų, iš jų 68,2 proc. – dar prieš analizę. 2007 m. tos pačios grupės pakartotas tyrimas parodė 61,9 proc. Literatūroje skelbiamas intervalas yra nuo 46 iki 68,2 proc. Šaltiniai: Plebani ir Carraro, Clinical Chemistry 1997; Carraro ir Plebani, Clinical Chemistry 2007; Plebani, Clinical Chemistry and Laboratory Medicine 2006; Lippi ir kolegos, Clinical Chemistry and Laboratory Medicine 2011.
Pakankamai dažnai, kad tam reikėtų pasiruošti. Ispanijos nacionalinė kokybės programa skelbia aštuoniolika rodiklių iš joje dalyvaujančių laboratorijų. Visų tos programos užsakymų atmetimo rodiklio mediana buvo 2,18 procento.5
Tarp šių atmetimų dažniausia priežastis yra hemolizė. Vienoje apžvalgoje nurodoma, kad ji sudaro iki 40–70 procentų visų netinkamų mėginių ir iki 3,3 procento visų įprastų mėginių.6
Tie, kurie iš pradžių buvo raudonuosiuose kraujo kūneliuose. 48 analičių tyrimas, kuriame referencinę grupę sudarė apie penkiolika tūkstančių mėginių kiekvienam žymeniui, parodė, kiek stipriai skiriasi trys iš šių rezultatų stiprėjant hemolizei. Tie trys yra kalis, laktatdehidrogenazė ir aspartataminotransferazė.7
Kalio buvo 0,24 milimolio litre daugiau esant silpniausiam hemolizės lygiui ir 1,21 milimolio litre daugiau esant stipriausiam. Laktatdehidrogenazės buvo 91 vienetu litre daugiau esant silpniausiam lygiui ir 442 daugiau esant stipriausiam. Aspartataminotransferazės buvo 6,5 vieneto daugiau esant silpniausiam lygiui ir 27,5 daugiau esant stipriausiam.7
Tai pakoreguoti skirtumai, gauti iš vienos laboratorijos įprastinių duomenų, o ne iš kontroliuojamo eksperimento.
Trys dažni rezultatai stiprėjant hemolizei, palyginti su maždaug penkiolikos tūkstančių mėginių referencine grupe kiekvienam žymeniui. Kalis pakyla 0,24 milimolio litre lengviausiu atveju ir 1,21 sunkiausiu. Laktatdehidrogenazė pakyla 91 vienetu litre ir 442. Aspartataminotransferazė pakyla 6,5 vieneto ir 27,5. Šaltinis: Ma ir kolegos, PLoS ONE 2026.
Pažeidimas nebūtinai turi būti matomas, kad turėtų reikšmės. Ankstesnis tyrimas nustatė kliniškai reikšmingus aspartato aminotransferazės, laktato dehidrogenazės, kalio, natrio ir chlorido pokyčius mėginiuose, kuriuose hemolizė buvo lengva arba visai nematoma.8
Akivaizdus atsakymas į žinomą poslinkį yra korekcijos koeficientas, tačiau tie patys autoriai jį atmetė. Reakcija į hemolizę buvo pernelyg įvairi, kad ją būtų galima statistiškai koreguoti, todėl tas tyrimas korekcijos koeficiento nepagrindžia.8 Mums nepavyko rasti vėlesnio tyrimo, kuris jį nustatytų.
Daugumai žymenų – taip, o kalis ir chloridas yra dvi išimtys, kurias išskiria paskelbtas palyginimas. Dvidešimt šešių tyrimų apžvalga ir metaanalizė parodė stiprią bendrą koreliaciją tarp savarankiškai paimto kapiliarinio ir veninio kraujo. Kai atsakymas yra taip arba ne, sutapimas buvo beveik visiškas.9
Tai vienas bendras skaičius labai skirtingiems žymenims, o ne rezultatas kiekvienam jų atskirai. Tas pats tyrimas taip pat parodė, kad kapiliarinis kraujo paėmimas yra mažiau skausmingas nei veninio kraujo paėmimas, o žasto prietaisai – mažiau skausmingi nei dūris į pirštą.9
Atskirų žymenų vaizdas remiasi vienu tyrimu. Jame 480 suaugusiųjų grupėje kraujo paėmimas iš piršto ir žasto prietaisas buvo palyginti su veninio kraujo paėmimu. Šešiolika iš aštuoniolikos tirtų žymenų pagal paties tyrimo mėginių priėmimo taisykles buvo kliniškai palyginami. Kalio ir chlorido pakeičiamumas buvo ribotas.10
Tame pačiame tyrime nustatyta daugiau hemolizės imant kraują iš piršto nei naudojant žasto prietaisą.10 Dėl hemolizės kinta ir kalis, ir chloridas,8 todėl tai laikome tikėtina priežastimi, kodėl šios dvi kapiliarinio kraujo reikšmės nesutapo.
26 tyrimuose koreliacija tarp savarankiškai paimto kapiliarinio ir veninio kraujo buvo stipri, o sutapimas dėl taip arba ne atsakymų buvo beveik visiškas. 480 suaugusiųjų tyrime 16 iš 18 žymenų buvo kliniškai palyginami, tačiau kalis ir chloridas – ne. Šaltiniai: Schroeder ir kolegos, Clinical Biochemistry 2025; Deza ir kolegos, Clinical Chemistry and Laboratory Medicine 2026.
Sąžininga pozicija dėl savarankiško mėginio paėmimo yra siaura, o ne bendro pobūdžio. Savarankiškas paėmimas tinka didžiajai daliai įprasto tyrimų rinkinio, o kalis ir chloridas yra du žymenys, kuriems jis nepasiteisino. Ši išvada paremta vienu 480 suaugusiųjų palyginimu, o ne gausiais tyrimais. Bet kurio tiekėjo sąraše turėtų būti lygiai taip pat tiksliai nurodyta, kurių žymenų jis neįtraukia.
Mažiau, nei įprastai daro prielaidą tiekėjų medžiaga. Standartas apima mėginių ėmimą ir transportavimą medicininiams laboratoriniams tyrimams ir buvo paskelbtas 2023 m. gegužės 19 d. Pačiame standarto tekste nenustatytos skaitinės laiko ar temperatūros ribos. Vietoj to reikalaujama, kad laboratorija pati nustatytų savo ribas ir įrodytų, kad jos galioja.11
Matėme, kad tiekėjų medžiagoje jis vadinamas Europos standartu, tačiau jis toks nėra. Tai yra tarptautinis standartas, ir mums nepavyko rasti jo europinės versijos, kurios atitiktį būtų galima deklaruoti.11
Kadangi standartas nenustato skaičių, juos turi pateikti tiekėjas. Paprašyk tiekėjo keturių dalykų ir prie kiekvieno jų gauk pagrindimą. Nė vienas iš šių keturių nėra sertifikatas.
Aniva kraują paima savo tinkle, o ne per subrangovą. Viskas – nuo užsakymo iki rezultatų ekrano – įsigyjama vienu kartu, o ne surenkama iš penkių tiekėjų. Viso proceso metu klientas mato tik partnerio prekės ženklą.
Kuriuos žymenis priskirti kuriam paėmimo būdui, verta nuspręsti dar prieš pradedant ką nors kurti. Atsinešk savo žymenų sąrašą, kai užsisakysi demonstraciją.
Šiame straipsnyje aprašomi paskelbti tyrimai apie tai, kaip kraujo mėginiai tampa netinkami dar prieš tyrimą. Tai bendro pobūdžio informacija, o ne klinikinė ar laboratorinė rekomendacija, todėl mėginio paėmimo metodo pasirinkimą konkrečiam žymeniui turi spręsti tavo laboratorija.

Aniva pasirūpina laboratorija, logistika ir ataskaita. Tu išlaikai ryšį su pacientu ir savo prekės ženklą.
Dvidešimt minučių – ir žinosi, ar tai tinka tavo sistemai.